Mes gyvename geriau nei japonai?

Kai grįžusi po kelionės iš Tekančios saulės šalies prasitariau apie tai mano kelionių sekėjams, jie nenorėjo manimi patikėti. Bet neabejoju, kad mes tik­rai daugelyje sričių gyvename geriau negu japonai. 

Erdvės kaina

Pirmiausia mūsų neriboja erdvė: turime gana nemažus butus, namus. Kai prasideda šildymo sezonas, suprantame, kad jie netgi per dideli, todėl mums net neįmanoma įsivaizduoti, kaip 12-oje kvadratinių metrų gali gyventi 6 žmonės, kaip būstas gali būti be baldų, nes jų nėra paprasčiausiai nėra kur pastatyti. Turbūt ne viena moteris turi patirties, kai, pradarius spintą, iškrenta keletas glėbių „neturiu kuo apsirengti“. Japonės tokios prabangos neturi. Jos net spintos neturi.

Daugelis yra girdėjęs ir apie Japonijoje labai populiarius viešbučius-kapsules, kuomet į vieną kapsulę net jaunavedžiai sutalpinami. Vietos kapsulėje – tik per žmogaus ūgį ir be plačių mostų į šalis. Tiesa, kitos šalys irgi jau įrenginėja tokius viešbučius, bet jos tai daro „iš mandrumo“, tuo tarpu japonai – iš bėdos, dėl vietos stygiaus.

Toli nuo mūsų suvokimo lieka ir jų keliavimas visuomeniniu transportu, kai net reikalingi stūmikai, padedantys į metro sukimšti kuo daugiau žmonių. Nepatiktų mums ir nuolatinis kaukių dėvėjimas – dar prisimename pandemijos patirtį. O japonai tai daro visą laiką, nes tokioje žmonių knibždėlynėje bet kokią ligą gali pasigauti, jei pats nesisaugosi. 

Be to, ten nuolat virpa žemė. Per dieną net keletą kartų pajunti, kad tave tarsi sumėto, pradeda siūbuoti koks nors objektas, bet kada gali atūžti visa žudantys cunamiai.

Apie mirtį

Ko gero, lietuvių pensininkų labai pozityviai nenuteiktų, jei į pašto dėžutę jie pradėtų gauti priminimus apie mirtį. Japonijoje tai – norma, o japonai gana anksti pradeda ruoštis paskutinei savo kelionei. Jie nuolat pašto dėžutėse randa lankstinukų apie tai, knygelių kaip ruoštis mirčiai, kad nesukeltų rūpesčių savo artimiesiems. Japonai mano, kad žmogaus išėjimas turi būti ramus, apgalvotas, kad nebūtų jokios sumaišties. Todėl tam reikia ruoštis iš anksto. Vienas iš patarimų – kasdien atsikratyti bent po vieną mažiausiai reikalingą daiktą. Taip daryti tol, kol daiktų liks tik labai minimaliai.  

Beje, šiurpokai atrodo daugiaaukščių na­mų liftuose įrengtos „slaptosios durelės“. Pasirodo, už jų yra ertmė, į kurią patalpinamas karstas...

Apie rūšiavimą

Jeigu mes kartais pabambame dėl šiukšlių rūšiavimo nepatogumų, jų išvežimo sutrikimų, tai pamačius, kaip tai vyksta Japonijoje, pasidaro gėda dėl mūsų ekologinės sampratos. Mes šiukšles rūšiuojame tik į keletą konteinerių: žaliosios atliekos, buitinės, stiklas, popierių, metalą ir plastmasę į vieną konteinerį sumetame. Tuo tarpu Japonijoje rūšiuojama į gausybę atskirų krūvelių ir labai griežtai. Pasiimi, tarkime, buteliuką – kamštelis į plastmasę, buteliukas į stiklą, etiketė – prie popieriaus... 

Surūšiavus atliekas būtina jas išvežti. Gerai tiems daugiabučiams, kurie turi savo konteinerius. Tačiau anaiptol ne visi juos turi, nes japonai taupo kiekvieną žemės pė­dą. Tad jei konteinerio nėra, gyventojai privalo nustatytu laiku nustatytos rūšies šiukšles išnešti į gat­vę ir atiduoti pravažiuojančiai šiukšlių surinkimo mašinai. Tas laikas gali būti ir naktį, o atliekų surinkėjas dar patikrina, ar teisingai surūšiavai. Jei nepataikei, neškis atgal. Ir niekas nesipiktina. Jei tokia tvarka, privalai jos laikytis.

Apie deginimą

Japonijoje visiškai nėra sąvartynų. Nė vieno ir niekur, nes tai būtų didelis gamtos įžeidimas ir nusižengimas religijos dogmoms. Kartu – pernelyg didelė prabanga žemės plotą atseikėti šiukšlynui. Tai kur jie tuomet deda atliekas? Vienas perdirba ir gamina kažką naujo, kitas kompostuoja, o tas, kurių perdirbti nebegalima, degina. Pagrįstai kilo klausimas, kur, jei šitaip tiršta žmonių, pastatas prie pastato? Ogi pačiame mieste, šalia daugiabučių. Jei gidas nebūtų parodęs keistokai atrodančių bokštų, kuriuose nėra nei langų, nei durų, nė neįtartum, kas tai per objektai. Pasirodo, tie į pilis panašūs bokštai yra krosnys, kuriose sunaikinamos atliekos ir iš kurių išgaunama energija panaudojama pramonėje. Kiekviena bendruomenė turi savo „kaminą“ ir yra atsakinga už savo šiukšlių sutvarkymą. Apie kokias nors išlaikytas sanitarines zonas nuo gyvenamųjų pastatų čia nėra nė kalbos. Tokia tema diskutuoti net nešauna į galvą. Niekas nepiketuoja, neprotestuoja, nereikalauja poveikio aplinkai vertinimo, kaip paprastai būna pas mus, vos tik sugalvojama ką nors panašaus daryti. Beje, Japonijoje šiukšlių tvarkymo pramonė šiuo metu yra viena iš pirmaujančių ir technologiškai pažangiausių šakų.

Japonijos miestuose po daugiabučių langais stovi ir krematoriumai. 

Niekas neprapuola

Nors ir naujausiomis technologijomis aprūpintos atliekų deginimo krosnys, vis tik visko sudeginti negali. Tačiau net deginimo atliekos nenueina perniek – likusį šlaką panaudoja kaip gruntą, jūroje susipildami salas ir taip praplėsdami plotą. Viena tokių salų yra Odaiba. Ten dar prieš keletą dešimtmečių bangavo jūra. Salos plotas – per 250 kv. kilometrų. Tai yra plotas, į kurį lengvai sutilptų Kaunas su aplinkiniais miesteliais. Ir tai nėra vienintelė tokia dirbtinė sala. Japonai nuosekliai, pėda po pėdos, kasdien valydami atliekų deginimo krosnis, jūros sąskaita didina žemės plotą. Tokioje dirbtinėje saloje atsirado net tarptautiniai Hanedos, Kansajaus oro uostai ir kt.

Be šildymo

Iš pradžių buvo sunku patikėti, kad japonai išgyvena be šildymo sistemos. Net kiek sutrikome, keliautojo atmintinėje radę įspėjimą pasiimti vilnones kojines – vykome lapkričio mėnesį, o ten vienu mėnesiu ruduo ateina vėliau. Tačiau kojinės pravertė, mat Japonijoje būstai šildomi tik pačioje šiaurinėje saloje, Hokaidoje. Kitur šildymo sistemos nėra, net jei lauke keletas minusų. Nors naudos ir iš šildymo labai nedaug, nes namai kiaurai vėjų perpučiami, anot mūsų gido, popieriniai. Statyti juos tokius reikalauja nuolat virpanti žemė. Visos konstrukcijos turi būti labai paslankios. Japonija yra itin aktyvioje seisminėje zonoje, per ją eina ugnikalnių grandinė, žyminti dviejų tektoninių plokščių susidūrimą. Ši grandinė dar vadinama Ugnies žiedu. Net 10 proc. visos planetos ugnikalnių yra būtent  mažytėje Japonijoje. 

Nors Japonija, susižavėjusi Vakarų kultūra, iš pradžių buvo perėmusi ir mūrinės architektūros principus, bet po keleto žemės drebėjimų jų atsisakė, nes mūriniai pastatai subyrėdavo it kortų nameliai. Tad vėl grįžta prie medinių, karkasinių namų, naudojant medines ar betonines tarpusavyje paslankias konstrukcijas, kurios geba „šokti“ pagal požemių muziką. Dėl tos priežasties Japonijoje nenaudojamas tinkas, nes jis bemat nubyrėtų. Fasadai dažniausiai puošiami imituojant mūrą, stik­lą ar dekoratyvinį tinką. 

Su tradicine japonų šildymo sistema, beje, turėjome progos susipažinti. Ji vadinasi „kotacu“. Tai –  vidury kambario po žemu stalu įrengta duobė, į kurią sėdintieji prie stalo nuleidžia kojas. Toje duobėje stovi didelis keramikinis puodas, pripildytas žarijų, kuris skleidžia šilumą. Labai stora staltiesė nuleidžiama iki pat grindų, kad šiluma neišsisklaidytų... 

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.